© www.nzidinys.lt (2011, Nr. 3)

Trys metaforos apie internetinę žiniasklaidą

TOMAS VAISETA

Turbūt iš karto reikia perspėti, kad straipsnyje nebus kalbama apie anoniminius interneto svetainių komentatorius. Paklausite – kaip šitaip? Juk tai pirmoji asociacija, ateinanti į galvą paminėjus interneto portalus. Būtent dėl to. Internetinės žiniasklaidos paraštėse išv(i)ešėjusi erdvė ir jos veikėjai tapo pagrindiniu viešųjų diskusijų apie lietuviškąjį internetą objektu, užgožusiu ir internetinę žurnalistiką, ir portalus kaip informacijos priemonę. Simptomiška, kad išleistoje knygoje apie alternatyvias viešąsias erdves¹ daug dėmesio skiriama anoniminiams komentatoriams, tačiau neturime panašios studijos apie pačią internetinę žiniasklaidą, nors jos susikūrimas ir plėtra buvo conditio sine qua non komentavimo galimybei atsirasti. Be abejo, komentatorių urvan įsmukę skaitytojai patenka į tokią iškreiptų veidrodžių karalystę, kad nejučiomis ima mąstyti ne tiek apie lietuviškos žiniasklaidos funkcionavimą ir žurnalistikos būklę, kiek apie bendresnius socialinius ir kultūrinius tapatybės klausimus: kas jie? ar tai mes? kiek mes? kodėl mes tokie? ir etc. Bandymai devalvuoti jų reikšmę argumentu, kad anoniminiai komentatoriai vidutiniškai tesudaro apie 5% visų tekstą skaičiusiųjų, beveik nieko neįtikina: kaip rašė Fiodoras Dostojevskis, tu gali ir Ameriką būti atradęs, bet jei ant tavo nosies užaugo karpa, tai visi matys tik ją, ir nieko daugiau. Tad žvilgsnius sutraukusi karpa nuskriaudė internetinę žiniasklaidą tuo, kad per 7 ar 8 pastaruosius metus žiniasklaidos rinkoje įsitvirtinusi ir kitų teritoriją uzurpuojanti informacijos priemonė vis dar lieka menkai apmąstyta², turint galvoje ne tik jos kiekybinius ir kokybinius turinio tyrimus, bet ir funkcionavimo principus ir savybes. Apie tai ir pamėginsime pakalbėti, pasitelkdami tris metaforas.

Pratarmei: apie revoliuciją

Internetinė žiniasklaida kaip jokia kita pasiduoda įvairiems matavimams (galima net pajuokauti, kad kol kas nepavyksta užfiksuoti tik skaitytojo žvilgsnio judesio po ekraną krypties (tai tik laiko klausimas!)), tačiau įvertinti jos vietą mūsų žiniasklaidos rinkoje vis dar keblu. Populiariausio naujienų portalo skaitytojų skaičius pagal tam tikrus matmenis perkopia ir 1 mln.³, o apklausos rodo, kad beveik septyni iš dešimties suaugusių Lietuvos gyventojų paskutiniaisiais metais naudojosi internetu, du trečdaliai namų ūkių turi interneto prieigą. Tai reikštų, kad įtakos prasme vienintelis rimtas konkurentas internetui lieka televizija. Tačiau vienas itin pragmatiškas rodiklis verčia neskubėti šios įtakos absoliutinti: 2010 m. 7,7% reklamos rinkos lėšų teko internetui ir pagal tai jis aplenkė tik lauko reklamą, vidaus reklamą ir reklamą kine⁴. Kitaip tariant, visos tradicinės masinės informavimo priemonės, pirmiausia televizija ir laikraščiai, vis dar pasiglemžia liūto dalį. Ar tokie duomenys atspindi tikrąją internetinės žiniasklaidos vertę, ar veikiau tik reklamos agentūrų ir reklamdavių inertiškumą, sunku atsakyti. Bet faktas, kad pernai interneto reklamos rinka pagal jai skiriamas lėšas ūgtelėjo daugiausia (net 25%), perša mintį, kad interneto vertinimas pagaliau pasiekė lūžį, o retoriniame lygmenyje ir Lietuvoje jau kelerius metus skambančios kalbos apie e-proveržį pamažu pavirs realiai uždirbamais pinigais.

Pasaulyje šis e-proveržis interneto adorantus varo iš proto nuo tos akimirkos, kai tinklas iš vidinio žengė pirmuosius žingsnius į visuotinybę. Jį lydi ditirambai apie mentaliteto kaitą, moderniųjų (jų požiūrių – jau tradicinių) socialinių struktūrų griūtį, kasdienybės iškeitimą į virtualybę, privatumo nykimą, tikrosios demokratijos įsigalėjimą ir daugelis kitų dalykų, kurie turėtų reikšti e-revoliuciją ir homo virtualicus užgimimą⁵. Sąvoka „revoliucija“ čia suprantama tiesiogiškiausia prasme, net gaubiama mileneriškos dvasios, pavyzdžiui: „Mes žengiame į savimonės ir pasitikėjimo savimi išlaisvinimo erą. Mums nebereikia skaitytis su pripažintomis vertybėmis ir nusistovėjusia tvarka darant savo pasirinkimus ir kuriant savo gyvenimą. Šiandien vis labiau pasitikime intuicija, veikiame pasikliaudami instinktais ir asmeniniais įsitikinimais. Supratome, kad minios, kai panaudojamas jų kolektyvinis intelektas, dažnai yra protingesnės ir išmintingesnės nei pats geriausias ekspertas“⁶. Arba kitas pasažas iš tos pačios knygos: „Atrodo, Apreiškimo knyga gali būti akinantis reginys, kai sprogs virtualiame kibernetinės amžinybės danguje. Jeigu amžinybė yra virtuali erdvė, galbūt mirtis panaši į mūsų sielų išsiuntimą ir išėjimą per virtualų dangų į amžiną gyvenimą“⁷. Revoliucijos vėliavnešiu pasiskelbia kiekvieno bent iš pradžių didelio susidomėjimo ir populiarumo susilaukusio projekto kūrėjas. Tai ypač būdinga laikotarpiui iki vadinamojo dot-com burbulo sprogimo (2000), tačiau sėkmingai eskaluojama ir dabar⁸. Tikėjimą interneto revoliuciniu užtaisu taip pat kursto politiniai įvykiai: įvykiai Irane 2009 m. vasarą vadinti „Twitter revoliucija“⁹, Wikileaks nutekintas JAV diplomatų susirašinėjimas laikomas Tuniso revoliucijos katalizatoriumi¹⁰, o JAV žurnalas Time už nuopelnus konsoliduojant protesto akcijas Egipte pirmą vietą šių metų įtakingiausių pasaulio žmonių sąraše skyrė Google darbuotojui, marketingo specialistui Waeliui Ghonimui¹¹. Nors skeptiškų reakcijų į šį entuziazmą, žinoma, taip pat randasi¹².

Vis dėlto gyvenimiški pavyzdžiai liudija, kad socialinių normų kaita, jeigu ir vyksta, tai toli gražu ne taip dirbtinai, nuspėjamai ir utilitariškai, kaip to norėtų e-revoliucionieriai. Vienas intensyviausiai formuojamų mitų skelbia apie žmonijos persikraustymą į virtualiąją tikrovę. Iš tiesų pasaulyje rastume begalę žmonių, kurie, užuot išgyvenę tikrovės rūpesčius ir atsakomybę, bėga į simuliuojamų malonumų kupiną virtualybę. Amerikoje, Suomijoje ar Olandijoje pasikartojantys kruvini išpuoliai, kai į mokyklą ar prekybos centrą įsiveržęs nelaimėlis išžudo nekaltus žmones, o po to internetinėje erdvėje aptinkami jų testamentai, bylojo apie rimtas šios priešpriešos grėsmes. Tačiau neaišku, kodėl virtualybės entuziastai tokiu atveju vis tiek linkę pabrėžti neatšaukiamą žmonijos virtualėjimą, o ne šio proceso svetimumą žmogaus prigimčiai. Stebėdami mūsų artimųjų, draugų ir pažįstamų sėdėjimą internete, nuolat atnaujinamus Facebook profilius, degantį žaliąjį Skype debesėlį ar Gmail lempelę, sunkiai galime atsispirti e-orakulų pranašystėms. Galbūt jie teisūs, tačiau kol kas aišku viena – radikalus ir staigus žmogaus gyvenimo perkėlimas į virtualybę nepavyko, nors įvairiausių pilotinių bandymų būta. Pavyzdys – interneto pionieriumi ir vizionieriumi vadinto Josho Harriso biografija¹³. Jis pirmasis suvarė pulką žmonių į krūvą ir pavertė juos per internetą stebimais objektais ištisą parą visose įmanomose privačiose sferose (įskaitant tualetą ir dušą), o vėliau „Didžiojo brolio“ eksperimentą savo kailiu išbandė bute kartu su drauge. Nors kai kuriems entuziastams ir dabar atrodo, kad tokie Harriso eksperimentai pramušė internetui kelią į privačią žmogaus erdvę, nereikia pamiršti kitos šios istorijos pusės: po asmeninio eksperimento Harrisas išsiskyrė su drauge, susirgo stipria depresija ir iškeliavo gyventi į Afriką, kur nuo visų pasislėpė ir paslėpė savo privatumą. Dabartiniai socialiniai tinklai, kaip antai Facebook, pasisėmė know-how iš šių eksperimentų, tačiau jie tėra embriono būsenos, palyginus su tuo, kokiu mastu ir gyliu prasiskverbti į privačią erdvę bandė Harriso projektai. Todėl Marcui Zuckerbergui tveniškai galima atsakyti, kad žinios apie privatumo mirtį yra gerokai perdėtos, o deklaracijos apie Facebook svarbą socialiniam gyvenimui tėra rinkodaros triukas šiai svarbai sukurti. Vis dėlto faktas ir tai, kad daug žmonių tuo patiki, ir tik­roji revoliucija gali nuo šio patikėjimo prasidėti.

Pirmoji metafora: bičių avilys

Pratarmės apie revoliuciją reikėjo atskleisti kontekstui, kuriame funkcionuoja internetinė žiniasklaida. Nors terminas „kontekstas“ ne visai tinkamas, nes internetinės terpės komponentai taip susieti, kad kalbėti apie atskiro kurio nors autonomiškumą neįmanoma. Naujienų portalas savarankiškai neišgyventų nė dienos, nes interneto vartotojas nebūtinai skuba rinkti jo adresą, jis turi daugybę kitų interesų ir poreikių – nuo darbo iki pramogų ir nieko neveikimo (internetinė bend­ruomenė tai besąlygiškai pripažinusi svarbiu poreikiu), o jo naršymą pasauliniame tinkle dažnai galima apibūdinti gražiu lietuvišku žodžiu goglinti¹⁴ (juk turbūt esate girdėję, kaip vienas kitas lietuvis Google taria ne „gūgl“, o „goglė“. Gal šis „netaisyklingas“ tarimas iš tiesų atspindi interneto naudojimo esmę?). Tad žinių svetainės tik dalį savo vartotojų pritraukia tiesiogiai, daug dažniau jie atklysta aplinkkeliais, todėl vartotojus galime įsivaizduoti kaip bites, klajojančias po interneto pievas ir tik bitininko sumanumo dėka jos pasirenka tam tik­rą avilį ir su savimi atsineša tai, ko labiausiai geidžiama – nektarą, t. y. kliką (paspaudimą, nuo angl. click).

Interneto žiniasklaidininkai mėgsta skelbti apie savo universalumą ir novatoriškumą, taip atkartodami e-revoliucijos retoriką. Siekiama nuolat atsinaujinti ir įsisavinti inovacijas, įdiegti ir vartotojams pasiūlyti pas­kutinius internetinius išradimus. Savo integralumu ir bekraščiu lankstumu internetinė žiniasklaida demonstruoja pranašumą prieš tradicines visuomenės informavimo priemones: laikraštis – tai tekstas, radijas – tai garsas, televizija – tai vaizdas, internetas – tai summa ir net daugiau (informacija pateikiama tekstu, papildomu fotografijomis ir vaizdo medžiaga, o jeigu reikia, gali būti prikabintas garso failas), todėl vartotojas turėtų susiprasti, kad nebeverta naudotis anomis atgyvenomis, kai gali gauti viską viename. Posakis „Popierius iškentės viską“ nugrimzdo praeitin su XX amžiumi. XXI a. turi savąjį kankinį – internetą. Tai turbūt aiškiausiai patiria redaktoriai, iš laikraščio perėję dirbti į interneto portalą. Laikraštis visuomet galėjo pateikti daugiau ir išsamesnių naujienų nei televizijos ar radijo žinių laida, tačiau internetas šiuos plotus išplėtė iki begalybės (riboja turbūt tik sveikas protas), nuorodų tinklas rūpima tema vartotoją gali vedžioti po informacijos labirintus iki smulkiausių detalių, naujienos paskelbimo greitis nustelbia klaidos tikimybę¹⁵ – internete ją bet kada gali pataisyti ar ištrinti, o sugaišto laiko nesugrąžinsi (išskridusios bitutės – taip pat), tad į naujienų portalus, net pačius solidžiausius, lengvai prasmunka informacijos, kurios be didesnių svarstymų lieka už tradicinės žiniasklaidos borto (todėl vieniems internetinė žurnalistika atrodo demokratiškesnė ir pilietiškesnė, kitiems – bulvariškesnė).

Tačiau šis pasipūtėliškas pranašumas slepia internetinės žiniasklaidos bejėgystę paties interneto plėt­ros ir ypač web2.0¹⁶ kūrybiškumo atžvilgiu. Net didieji pasaulio žinių tinklalapiai retai tampa internetinių išradimų pionieriais, geriausiu atveju, jeigu turi gerą uoslę, spėja greitai perimti kitų sumanymus ir taip prisidėti prie jų populiarinimo. Bet paprastai naujienų portalai tik pasinaudoja kitų įdirbiu, mėgina pasivyti nuolat kintančias inovacijas: socialiniai tinklai, paieškos sistemos, nuorodų, vaizdų ir nuotraukų dalijimosi svetainės, tinklaraščiai (blogai), forumai, asmeninės ir pažinčių svetainės, e-parduotuvės ir mainų portalai yra gėlynai, kuriuose dūzgia bitės, visiškai nesirūpindamos, kur suneš savo derlių, todėl naujienų portalų redaktoriams reikia sukti galvas, kokiais takais jas privilioti į savo avilį. Jie nepaiso fakto, kad Facebook, Wikipedia (WikiLeaks) ar populiarus tinklaraštis¹⁷ rimtai konkuruoja kaip alternatyvus informacijos šaltinis ar bent dėl vartotojo tinkle praleidžiamo laiko¹⁸, ir pasikliaudami bičių labilumu noriai integruoja dalinimosi nuorodomis sistemas į savo tinklalapius. Pats konservatyviausias būdas privilioti bitę – kitą bitę paskatinti nusiųsti elektroniniu paštu nuorodą į jam patikusį tekstą. Pats populiariausias – pasidalyti nuorodomis per socialinius tinklus ir tinklaraščius. Tačiau pasauliniame tinkle egzistuoja net saviti bičių skrydžių dispečeriai, t. y. interneto svetainės, kurios pagal populiarumą ir (ar) asmenines preferencijas sudaro nuolat kintančius nuorodų sąrašus (pvz., StumbleUpon, Digg, Delicious, UpNews.in), į kuriuos „prakišti“ savo nuorodas norėtų kiekviena svetainė. Pavyzdžiui, naujienų portalas 15min.lt prie kiekvieno teksto siūlo pasirinkti apie 350 skirtingų variantų, kaip būtų galima pasidalyti skelbiama informacija (kiek iš jų pavyktų realiai pasinaudoti – kitas klausimas).

XX a. pirmoje pusėje rašydamas apie laikraščius Walteris Benjaminas pastebėjo, kad nė vienas skaitytojas negauna informacijos, kurią jis galėtų papasakoti kitam „kaip savo“¹⁹. Nesigilindami, ką turėjo galvoje pats Benjaminas, galėtume interpretuoti, kad šios galimybės papasakoti „savo patirtį“ stoką internetas mėgina kompensuoti su kaupu. Moderniosios, bet ir vis labiau paprastinamos technologijos (fotografuojantys ir filmuojantys telefonai, nešiojami kompiuteriai, bevielis internetas) išplėtė žmonių galimybes užfiksuoti „savo patirtis“ įvairiausiose vietose ir netikėčiausiu laiku, o demokratiškas ir kiekvienam draugiškas internetas skatina kuo intensyviau dalytis, todėl socialiniai tinklai ir nuotraukų ar vaizdo svetainės kupinos banalybių, naujienų portalų redakcijos žino, kad ne tik po škvalo ar krušos žmonės atsiųs savo kieme užfiksuotus gamtos stichijos padarinius, bet ir po pirmojo sniego, prasiskleidusių pavasario žiedų, per didžiąsias šventes, laisvadienius ir pan. sulauks lavinos trivialių mėgėjiškų vaizdelių su lyriškais aprašymais. Kita vertus, vaizdo svetainė Youtube mirgėte mirga nuo asmeninių privačiose erdvėse buitiškai filmuotų vaizdų, kurie kitų vartotojų dėmesį patraukia, jei pasižymi akibrokštu, atsitiktinumu, netikėtumu, kitoniškumu, išskirtinumu, originalumu, tačiau kartu juose per laiką, erdvę ir kitas aplinkybes lengvai atpažįstama kasdienybė. Tradicinės žiniasklaidos naujienų atrankos kriterijai šiuos aruodus palieka nuošalyje, tačiau internete tarpstanti „savų patirčių“ erdvė sutraukia tokius spiečius bičių, kad juos ignoruoti naujienų portalams tiesiog neracio­nalu. Konkurencija vėl pamirštama ir prasideda sim­biozė – pavyzdžiui, minėtas Youtube siūlo kiekvieno vaizdo įrašo kodą, kurį įsirašę į savo sistemą, portalai gali rodyti jos klipą. Bitė, apie tai nė nenutuokdama, suneša savo nektarą iš karto į du avilius – ir naujienų portalui, per kurį žiūri vaizdo įrašą, ir pačiam Youtube, iš kurio pasiskolintas kodas. Vartotojui tai galima pateikti kaip inovatyvią paslaugą, tačiau ji reiškia, kad naujienų portalai dėl lankytojų skaičiaus prisiima tradicinei žurnalistikai nebūdingas funkcijas (kam tai rūpi?).

Lietuviškos žinių svetainės ieško ir kitų būdų, kaip vartotojų „savas patirtis“ sumaišyti į medų. lrytas.lt vis dar kliaujasi konservatyvia laikraštinio formato rubrika „Laiškai redaktoriui“, delfi.lt prisidengia kilniu vardu „Pilietis“, 15min.lt be užuolankų ragina „Įkrauk“. Kiekvienas šių pavadinimų atskleidžia bent dalį rubrikos paskirties, tačiau nė kiek ne mažiau ir užmaskuoja siekinį, kad į naujienų portalus bitės kartu su nektaru (unikaliu apsilankymu, kliku) suneštų ir papildomus traukos faktorius – vieno vartotojo straipsnis, nuotraukos ar vaizdo įrašas reiškia ir jo pasidalijimą „sava patirtimi“, ir kvietimą kitiems analogiškai dalytis savąja. Kartais tai vis dar galima suprasti kaip klasikinį laišką redaktoriui (tekstu išsakoma nuomonė, rūpestis, pastabos, nepasitenkinimas), dažniau laukiama iš vartotojų įdomių ar svarbių žinių (tekstiniu ar dar labiau vaizdiniu pavidalu), kurios įtelpa į tradicinius naujienos atrankos rėmus (vartotojas tada gali būti pavadintas pilietišku), bet iš principo linkstama leisti dėti ką nori (tik krauk), nes vartotojo apsilankymas, kaip minėta, savaime yra vertybė, o kuo jų daugiau atskris, tuo didesnė tikimybė, kad tarp įkrautos informacijos pasitaikys netikėta, kitoniška, originali medžiaga, paskatinsianti ir kitas bites (pvz., nuorodų takais) atlėkti būtent į tą avilį.

Antroji metafora: traukinių stotis

Avilio vidun suplūdusių bičių skaitymo (ar veikiau – naršymo) įpročių ir pasirinkimų dinamiką lemia veiksniai, kuriems nusakyti tinka traukinių stoties metafora. Iš pirmo žvilgsnio į vieną vietą sugužėjusi milžiniška anominių keleivių minia juda chaotiškai ir be jokios logikos, tačiau traukinių stotis funkcionuoja – paskirsto keleivius į jiems reikiamus traukinius, kurie išvežioja reikiama kryptimi. Interneto vartotojo anonimiškumo nereikėtų painioti su anoniminiais vadinamų komentatorių iliuzija, kad anapus kompiuterių ekranų jie lieka nepažinti. Kiekvienas interneto vartotojas (tiksliau būtų teigti – kompiuteris) gali būti atsektas, tačiau kai interneto prieinamumas pasiekė 60–70%, o populiariausią naujienų svetainę aplanko daugiau nei 1 mln. unikalių vartotojų per mėnesį, akivaizdu, kad aiškaus (vienaplanio) vartotojo portreto nutapyti nebeįmanoma. Jeigu prieš gerus 8 metus buvo galima kalbėti apie jauną, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, vidutines ar didesnes pajamas gaunantį miestietį, dabar šie rodikliai išblukę arba visai nustoję galioti, interneto vartojimo visuotiniškumą (taigi ir didėjantį anonimiškumą, kaip mažiau nuspėjamą savybių rinkinį) augina kompiuterinio raštingumo didėjimas, interneto prieigos plėtra, kaimo vietovių suinternetinimas, ryšio kainų mažėjimas ir lankstumas, emigracija ir kt. Savo vartotoją žūtbūt siekiantys pažinti portalai (ar reklamos agentūros) vykdo apklausas (pvz., patekus į puslapį išmetama užklausa, ar skaitytojas nenorėtų atsakyti į keletą klausimų) arba mėgina orientuotis pagal standartinį įsivaizdavimą, esą rytais prie kavos, o vėliau per pertraukas skaito valdininkai ir kitų profesijų atstovai, dirbantys prie kompiuterių, po pietų prie jų prisijungia moksleiviai ir studentai, vakare – ieškantieji rimtesnės informacijos arba priešingai – atsipalaidavimo. Tačiau net apibrėžę vartotojų tipologijas, turime pripažinti, kad interneto vartotojas artėja prie kategorijos visi, todėl klausimų akcentai persikelia kitur: ko ieško internete? kiek laiko tam skiria? kodėl ir kaip užklysta į naujienų portalą? kas patraukia dėmesį?

Naujienų portaluose praktiškiausias vartotojų srautų matavimo įrankis yra skaitomumo skaitiklis – jis parodo, kiek vartotojų paspaudė ant vieno ar kito straipsnio (vaizdo informacijos). Metaforiškai kalbant, taip suskaičiuojama, kiek į vieną ar kitą traukinį sulipa žmonių ir kuris maršrutas – populiariausias. Kompiuterinės smegenys ne tik sugaudo visus klikus, bet ir pagal paspaudimų tendencijas gali prognozuoti, ar skaitomumas didės, kiek tai truks ir kada ims smigti žemyn (šia elektronine ir grynai teorine prognoze kai kurių portalų redaktoriai taip pat naudojasi). Nuo vidinės redakcijos politikos priklauso, kas (tik redaktoriai ar ir žurnalistai) mato šiuos skaitiklių duomenis, tačiau drįsčiau teigti, kad prie tendencijos, kai žurnalistikoje skelbtą visuomenės teisę žinoti keičia visuomenės noras žinoti, stipriai prisideda šio skaičiaus nenugalimas psichologinis spaudimas. Jeigu anksčiau redaktoriai dėliodavo naujienų prioritetus remdamiesi vertybėmis ir nuovoka, dabar jie gali tą pačią akimirką matyti, kiek tai, kas tradiciškai laikyta svarbu, iš tiesų yra skaitytojui įdomu (tiesa, šiuo atveju tai reiktų suprasti vien tik kaip klikų uždarbį). Galima guostis, kad kai kuriuos maršrutus būtina išlaikyti, net jei traukiniai važinėja pustuščiai (tai vadinama žurnalistine misija), bet pelną sukrauna kryptys, kuriomis kursuoja perpildyti vagonai.

Idant į traukinį suliptų kuo daugiau keleivių, labai padeda skambi maršruto antraštė. Spaudos žurnalistikoje teksto pavadinimo aštrumas ar rėksmingumas – ne naujiena, jau klasikiniuose žurnalistikos vadovėliuose tai vadinama spaudos žurnalisto darbo įpakavimu. Tačiau lietuviškos žiniasklaidos erdvėje palyginę spaudos tekstų antraštes (pavadinkime) ikiinternetiniu laikotarpiu ir net tų pačių autorių straipsnių pavadinimus dabartiniu periodu, aptiksime radikalizaciją, tarsi aprašytoji interneto revoliucinė dvasia būtų savaip užkrėtusi ir e-žurnalistus. Be visų kitų galimų tokio reiškinio aiškinimų (lietuviškosios viešosios erdvės, dialogo ir polilogo problemos, pasaulinis žurnalistikos lengvėjimas/bulvarėjimas, etc.), tam tikrą vaidmenį reikėtų skirti ir iš pirmo žvilgsnio nekaltam techniniam veiksniui – skaitikliui. Internetinės žurnalistikos praktikai kiekvieną dieną patiria, kad tas pats tekstas su ramia, solidžia, esmę nusakančia antrašte bus skaitomas žymiai prasčiau nei rėksminga, esmę iškreipiančia ar akcentus ant šalutinių minčių sudėliojančia antrašte. Kas spaudos laikais buvo veikiau nutuokiama (neišmatuojama), dabar patiriama kasdien – besisukantis skait­liukas psichologiškai veikia labai efektingai (komerciniu požiūriu – ir efektyviai). Stiliaus radikalėjimas lydi ne tik antraštes, bet ir visą turinį. Pirmiausia tai pastebima ne informaciniuose pranešimuose, o autoriniuose apžvalgininkų komentaruose. Kategoriška, provokuojanti, sąmoningai subjektyvizuota, aštriomis figūromis aplipdyta nuomonė surinks kur kas daugiau klikų nei svarstyti, diskutuoti, abejoti, žodį pasverti kviečiantis tekstas. Lietuviško interneto tauškėjime revoliucingumu išsiskiria Andrius Užkalnis, nors čia pat reikia pažymėti tokio priskyrimo sąlygiškumą – jo tekstai vis dėlto skatina ne radikalų, o kritišką mąstymą²⁰ (visažiniškumas tėra apsimestinis ir nesunkiai atpažįstamas), ir tuo skiriasi nuo daugelio kitų autorių, todėl apie jį čia kalbama tik stiliaus požiūriu. Vis dėlto gali būti, kad be interneto Užkalnis nebūtų tapęs provokacijos ir erzinimo simboliu, sukrovusiu jam populiarumą. Iš jo žurnalinių straipsnių ir knygų žinome, kad autorius moka rašyti subtiliai, elegantiškai ir intelektualiai, tačiau išgarsėjo jis pirmiausia internetiniais paskviliais, skaitytojus įelektrindamas provokuojamu stiliumi. Užkalnis puikiai išmano spausdinto popierinio ir internetinio stiliaus skirtumus ir moka sulaipsniuoti įžūlumo lygį skirtinguose žanruose. Didžiuosiuose portaluose publikuojami tekstai, savo retorinėmis figūromis kad ir vedantys iš proto tūkstančius skaitytojų, tėra žiedeliai palyginti su tuo, ką jis rašo asmeniniame bloge. Štai kaip jis tinklaraštyje aprašė jaunąją kartą internete: „Šiaip tai yra, žinoma, verkšlenančių debilų susirinkimas, papuoštas išsigimusios kalbos – be gramatikos, be skyrybos, be didžiųjų raidžių, ir pamargintas idiotiškais sutrumpinimais, liudijančiais apie rašančiųjų intelektą, prilygstantį smulkaus graužiko protui“ ir „Pamačius jų snukelius, kyla nenumaldomas noras jų atžvilgiu taikyti prievartą. Daužyti jiems per makaules jų dievinamais baltais Apple Mac kompiuteriais, o paskui paskutinį kartą trinktelti į tarpuragį iPhone’u ir apraizgius baltu iPod’o laidu palikti voliotis prie organinio maisto parduotuvės“²¹. Jeigu skaitytojas staiga prarastų humoro jausmą, tokie pasažai įvarytų į neviltį. Tačiau tai reiškia tik viena: jei Leninas norėtų rengti revoliuciją dabar, jam nebereiktų lipti ant bačkos. Kiek­vienas tink­laraštis yra tokia bačka ir tereikia rėkti kuo garsiau, nes perrėkti tenka tūkstančius, milijonus kitų bačkašauklių. Kita vertus, pastangas gali atpirkti sutrauktos „minios“. Naujienų portaluose galioja ta pati taisyklė, tik santūresne (kol kas?) forma.

Tvarkaraštis žalia-pilka zonoje

Kaip traukinių stotyse suprasti ir reguliuoti eismo judėjimą padeda tvarkaraščiai (laiko sutvarkymas), taip naujienų portalai ir apskritai internetas turi savitą laiko logiką, veikiančią žalia–pilka zonoje. Laiko sociologijos požiūriu, internetinis laikas, kaip ir pats internetas, pirmiausia siejamas su kapitalizmo kultūra (kuriai galima priešpriešinti ne tik ikimodernius laikus, bet ir socializmo laiką²²). Pagal tai jam priskirtini tokie bruožai kaip efektyvumas (didesnis našumas per trumpesnį laiko tarpą), progresas ir sparta. Tačiau interneto erdvė formuoja tokius vartotojo įpročius, kad laiko suvokimas taip pat įgauna savitų bruožų, kurie apie internetinį laiką leidžia kalbėti kaip atskirą reiškinį. Toks kapitalistinis sublaikas galėtų būti pavadintas paprasčiausiai virtualiu laiku, t. y. egzistuojantis savarankiškai nuo mūsų kasdien patiriamo laiko ir galintis pasižymėti ir intensyvumu (intensyvėjimu)²³, ir priešingai – sulėtėjimu, laiko švaistymu ar laiko stūmimu (prisiminkite goglinti)²⁴, kuris toks priešingas kapitalizmo dvasiai, išreikštai posakiu „laikas – pinigai“. Be abejo, internetinio laiko autonomiškumo ir savitumo nereikia pervertinti, nors e-revoliucionieriai, kaip visada, vėl skubėjo tai daryti. Vadinamuoju dot-com bumo periodu (1995–2000) veisėsi ne vienas internetinis projektas, nusitaikęs į laiką. 1998 m. laikrodžių kompanija Swatch pristatė universalaus internetinio laiko projektą. Be akivaizdaus rinkodarinio triuko – prekės ženklo įtvirtinimo, jo kūrėjai turėjo ambicijų pasižymėti kaip novatoriai. Tai, kad jūs veikiausiai nesate girdėję apie BMT (nebent dirbate IT srityje), reiškia tik tai, kad ir šis projektas neišplito tiek, kiek to tikėjosi jo sumanytojai. Universalus Interneto Laikas turėjo panaikinti laiko zonas ir geografinį pasiskirstymą ir buvo paremtas dešimtainės principu (tiesioginės sąsajos su Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dalyvių ar bolševikų bandymais pertvarkyti laiką pagal dešimtainę sistemą – akivaizdžios). Tradicinis 24 valandų laik­rodis buvo padalytas į 1000 vienetų. Internetinio laiko @000 buvo vidurnaktis, o @500 – vidurdienis pagal Bielo²⁵ meridianą (analogiškai Grinvičo meridianui). Tačiau projektas neišplito, ir turbūt dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kiti analogiški užmojai – klaidinga tikėtis, kad pamatinės žmogaus gyvenimą tvarkančios sistemos ir struktūros gali būti pakeistos dirbtinai ir utilitariškai, remiantis iliuzija, kad virtualybėje veikia kitoks žmogus.

Tačiau tam tikrus interneto keičiamus mūsų temporalinius įpročius galima pastebėti. Tam nereikia kalbėti apie kraštutinius pavyzdžius, kai į virtualų gyvenimą įjunkusiems žmonėms išsitrina įprastinės punktyrinės paros žymos – rytas, pietūs, vakaras, naktis. Kiekvienas, prisirišęs prie interneto (turi elektroninį paštą, mėgstamas svetaines, tinklaraštį, Skype adresą, Face­book profilį, etc.), patenka į zoną, kurią pavadinome žalia–pilka pagal spalvas, internetinėje erdvėje nusakančias žmogaus pasiekiamumą (pagrindinė skirtis – prisijungęs/atsijungęs, tačiau taip pat – prisijungęs, bet užsiėmęs; prisijungęs, bet nėra aktyvus; prisijungęs, bet atsisako bendrauti, etc.). Kaip matome, internete laiko ir kontakto būsenos – sumišusios, jas sunku atskirti, ir net jei vartotojas nesėdi prie kompiuterio, jis neišeina iš pačios žalia–pilka zonos. Šis susiplakimas tradicinio laiko suvokimo terminais pasireiškia kaip išsitrynusios ribos tarp viešo (daugiausia – darbinio) ir privataus (laisvalaikio, šeimos, asmeninių poreikių) laiko. Pavyzdžiui, jeigu darbo dieną vienintelis būdas bendrauti su bičiuliais ne darbo reikalais buvo po darbo arba per pietus, dabar šios griežtos ribos panaikintos, nes tik labai griežti vadovai ar specifinė profesija nulemia, kad negali būti prieinamas bičiuliams internetu darbo metu ir nugnybti minutę, pusvalandį ar valandų valandas nedarbiniams pokalbiams (arba kitiems reikalams – asmeniniams finansams susitvarkyti, prekei įsigyti, pažinčiai užmegzti). Lygiai taip pat darbinis laikas susimaišo su laisvalaikiu arba pramogomis, nes darbo metu gali įsijungti ir pasižiūrėti draugų atsiųstą juokingą Youtube vaizdelį, o tingintiems (ar pavargusiems) dirbti internetas suteikia galimybes imituoti darbą (neatsitraukiant nuo kompiuterio)²⁶. Vėlyvas metas paprastai traktuojamas kaip itin privatus, todėl eiti pas ką nors į svečius ar net skambinti yra nemandagu ir tai gali daryti tik labai artimas žmogus. Užtat virtualioje erdvėje bendravimo galimybes nulemia ne paros metas, o žalios šviesos užsidegimas, todėl retą trikdytų virtualiai pasibelsti kad ir po vidurnakčio, jei matytų prie Skype ar Gmail vartotojo vardo degančią žalią lemputę. Tai, žinoma, ne tik nulemia žinojimas, kad kitas žmogus sėdi prie kompiuterio (jo pasirinkta ikona dar gali nusakyti, kaip ir kiek jis linkęs bendrauti), bet ir paties bendravimo pobūdis (netiesioginis, vienu metu gali bendrauti su keliais žmonėmis, dirbti kitus darbus, atsitraukti ir vėl sugrįžti). Iš tikro net tai, kad ikonos spalva yra pilka, nebūtinai reiškia, kad žmogus nepasiekiamas, jis gali būti pasislėpęs. Kita vertus, šis pasirinkimas liudija ir tai, kad ir čia dar norima išlaikyti tam tikrą privatumo galimybę.

Naujienų portalams visi šie žalia–pilka zonos veikimo dėsniai svarbūs ir kasdien atpažįstami. Kitaip kaip privataus ir viešo laiko suplakimu tai sunku būtų paaiškinti, kodėl naujienos (ir anaiptol ne vien rimtosios) skaitomiausios darbo metu (skaitiklis sulėtėja per poilsio dienas, ypač didžiąsias šventes, taip pat jų išvakarėse, dar nepasibaigus formaliai darbo dienai). Laiko požiūriu tradiciškai visuomenės informavimo priemonės skirstomos į ryto (laikraštis), dienos (radijas), vakaro (televizija). Nors internetas vis dar arčiausiai dienos medijos statuso (kaip radijo klausoma viena ausimi, taip naujienų svetainės skaitomos viena akimi), tačiau akivaizdu, kad standartiniuose rėmuose jis neišsitenka ir siūlo save vienodai intensyviai bet kuriuo paros metu (nuslopsta tik po vidurnakčio šešioms valandoms, tačiau bent lietuviškoje žiniasklaidos rinkoje internetas vienintelis išlieka budrus, pavyzdžiui, apie dainininko Michaelo Jacksono mirtį bent du portalai pranešė maždaug 3 val. nakties).

Interneto laiko pajautos pokyčiams suprasti naudinga pasitelkti sociologo Eviataro Zerubavelio bet kuriai situacijai ar įvykiui analizuoti pasiūlytas laikinio profiliaus dimensijas: 1) eiliškumas, 2) trukmė, 3) laikinė lokacija (kada įvyko) ir 4) pasikartojimo dažnis²⁷.

1) Eiliškumas žurnalistikoje susietas su svarbumo kriterijumi. Tradiciškai laikomasi principo, kad svarbiausios žinios pateikiamos pirmos (kad norintys sužinoti tik svarbiausius pranešimus, gaištų kuo mažiau laiko). Tai pirmiausia taikoma televizijos ir radijo žinių laidoms, savaip – ir laikraščiams. Tuo tarpu interneto portalams – labai sąlyginai. Net jei lyginsime portalo titulinį vaizdą su dienraščio, pamatysime, kad jis labiau primena ne pirmąjį (angl. frontpage), o skelbimų puslapį: perkrautas, menkiau redaktoriškai sudėlioti akcentai, informacija gali būti pateikta ir stambesniu, ir smulkesniu formatu, tačiau ieškodamas naujienų labiau turi pasikliauti ne išplanavimu, o atsitiktinumu (nuojauta). Žinoma, svarbiausios naujienos portaluose iškeliamos į viršų, tik vartotojas, skirtingai nei televizijos vakarinių žinių žiūrovas ar laikraščio skaitytojas, iš pateiktų naujienų eiliškumo sužinos jau ne tos dienos ar pusdienio, o tik tos konkrečios akimirkos, kai jis užėjo į portalą, svarbiausius įvykius ir publikuotus tekstus²⁸. Tai, kas iš ryto atrodė aktualiausia naujiena, vakarop jau gali būti nugrimzdusi kaip pasenusi. Kita vertus, siekis sudaryti dinamikos įspūdį verčia portalus nuolat keisti (atšviežinti) eiliškumą, nepasiduodant vien įvykių diktatui. Tai reiškia, kad per kelias valandas neįvykus nieko iš tiesų svarbaus, į pirmąsias pozicijas iškeliama antraeilė naujiena. Todėl tradicinė eiliškumo funkcija sugriaunama dvejopai – ji nebėra dienos įvykių santrauka, atsižvelgianti į vartotojo laiko sugaišimą, o veikiau tik akimirkai užfiksuota konvejerio atkarpa, ir įvykio pirmenybę nulemia ne tik jo svarba, bet ir įvykių intensyvumo kontekstas.

2) Jeigu tradicinėse visuomenės informavimo priemonėse trukmę galėtume sieti su dar vienu svarbumo aspektu (kiek vartotojui laiko atima susipažinti su naujiena – reportažo ilgis, laikraščio straipsnio plotas), tai internetinėje žurnalistikoje ši problema iš principo išnyksta, nes vartotojui nereikia peržiūrėti vieno reportažo, kad sulauktų kito, o portalo redaktoriai nesuka galvos, kaip padalyti plotą tekstams – kuriai informacijai kiek vietos skirti (kaip laikraštyje). Užtat trukmės problema persikelia į kitą lygmenį – unikalaus vartotojo portale praleistas vidutinis laikas, kuris yra vienas pagrindinių rodiklių reklamos užsakovams. Panašu, kad dauguma naujienų svetainių laikosi principo, kad šiai trukmei prailginti reikia trumpinti visas kitas trukmes, pavyzdžiui, kiek laiko sugaištama prie vienos naujienos (atrodytų, juo ilgesnis tekstas, juo geriau – ilgiau skaitys, tačiau iš tiesų internetinį skaitytoją didelis tekstas atbaido), kiek ir kaip dažnai keisis naujienos, kiek, kam ir kurioje pozicijoje bus skiriama laiko. Naujienų portalai sukūrė tokį tempą, kad prie jo pripratusi dalis vartotojų greitai susierzina, jeigu nepateikiama vis naujų žinių. Vis dėlto naujienoms skaityti (išskyrus išimtinais atvejais) žmonės skiria maždaug tiek pat laiko, todėl portalų redakcijos naršytojų apsilankymo trukmei prailginti išnaudoja privatų laiką – siūlo žaidimus, pramogas, pažintis.

3) Bet kurio portalo siekiamybė į klausimą Kada įvyko? atsakyti – dabar tebevyksta. Taip kartu su interneto plėtra Lietuvoje atsirado angliškojo online vertinys realiu laiku. Radijas ir televizija taip pat siekia sukurti šį įspūdį, tačiau tiesioginės transliacijos vyksta tik per pačius svarbiausius įvykius. Tuo metu interneto portalai nori sukurti įspūdį, kad kuo daugiau įvykių vyksta realiu laiku, kad jų vartotojui siūloma ne sužinoti apie įvykį, o jį išgyventi kartu. Taip iš pradžių prie antraščių pavadinimų atsirado prierašas papildyta ar atnaujinta, vėliau – papildyta su konkrečiu laiku, galiausiai pati žinia pateikiama ne kaip galutinis produktas, o kaip nuolat besikurianti realiu laiku (naujesnę žinios dalį nuo senesnės atskiria laiko žymenys). Bet koks įvykis (nebūtinai labai ištįsęs laike) aprašomas pagal krepšinio ar futbolo rungtynių principą, kai svarbus kiekvienas judesys, o ne galutinis rezultatas. Išlepintas vartotojas vis dažniau reikalauja naujienas pateikti čia ir dabar. Iš kai kurių skaitytojų nepasitenkinimo „pavėlavusia“ ar nepakankamai greitai papildyta naujiena atrodo, kad interneto vartotojas praranda sugebėjimą laukti ir savybę būti kantrus.

4) Tradicinėse informavimo priemonėse daug dalykų yra griežtai periodiškai sustyguoti – žinios transliuojamos tuo pat metu, apžvalgininkas rašo tą pačią savaitės dieną ir t. t. Šį periodiškumą palaiko rubrikos, leidžiančios atpažinti laiką ir vietą. Naujienų portaluose taip pat egzistuoja žinių paskirstymas pagal rub­rikas. Prisiminus traukinių stoties metaforą, tai tarsi peronai, kur traukinys atvažiuoja į tam tikrą vietą tam tikru laiku. Tačiau iš tiesų iš laikraščio paveldėtas skirstymas padeda tik suvaldyti žinių srautą, tačiau jų periodiškumo savybės visai pamirštos. Net apžvalgininkai tik keliais išimtinais atvejais interneto portalams rašo griežtai periodiškai, dažniausiai jie reaguoja į įvykius, o ne laukia keturių ar penkių dienų, kol ateis jų „rubrikos“ diena. Kitaip tariant, realaus laiko siekiamybė sugriovė kruopščiai kurtą ir palaikytą žurnalistinį ritmą, padėjusį gaivališkame pasaulyje bent sąlyginai planuoti.

Trečioji metafora: ligoninės priimamasis

Svarbus neplanuotas įvykis visuomet buvo žurnalistikos ir galvos skausmas, ir džiaugsmas. Tai tarsi netikėtai atvažiavęs traukinys, į kurį suplūsta visi tuo metu stotyje lūkuriavę žmones. Tačiau iš redakcinio darbo pusės jį galima nusakyti ir ligoninės priimamojo metafora: naujienų portalai, kaip ir kitos žiniasklaidos priemonės, tuomet skiria jei ne visas, tai labai dideles pajėgas įvykiui nušviesti, – kai po didelės avarijos ar stichinės nelaimės į ligoninę pradeda vežti sužeistuosius, savo įprastinius darbus meta gydytojai, seselės, aptarnaujantysis ir techninis personalas, darbas pergrupuojamas, atsisakoma planinių operacijų, paruošiamos papildomos lovos ir t. t. Geras tokio įvykio pavyzdys – riaušės prie Seimo 2009 m. sausį. Tuomet ne tik kone visi portalų žurnalistai vienaip ar kitaip nušvietinėjo įvykius prie parlamento, bet ir techninis personalas turėjo pasirūpinti, kad neužlūžtų serveriai²⁹.

Ne tik lietuviškose, bet ir pasaulinėse naujienų svetainėse plika akimi matyti pagrindinė su ligoninės priimamojo metafora susijusi tendencija – pastangos skaitytojams sukurti įspūdį, kad labai svarbiam įvykiui skiriamas išskirtinis dėmesys. Pagrindinis tokios žinios (žiūrėkite, kiek daug mes prie to dirbame!) perdavimo būdas yra neįprastai didelė titulinė nuotrauka. Jeigu laikraščiai tokio grafinio sprendimo imasi tik tikrai išimtinais atvejais (pastarąjį dešimtmetį visuotinai tai taikyta gal tik per Rugsėjo 11-osios tragediją), tai naujienų portalai šio triuko griebiasi vis dažniau, galėtume teigti – netgi rutiniškai. Čia formato ribos tarp bulvarinės žiniasklaidos ir rimtosios faktiškai išnyksta – per visą ekraną išsiliejusi nuotrauka ir vaitojanti antraštė dabar pasitinka skaitytoją tiek tabloidinio The Daily Mail internetinėje versijoje, tiek britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų portale (pvz., stichinės nelaimės Japonijoje metu). Sukuriama ypatingų sąlygų atmosfera, kad vartotojas nesuabejotų įvykio reikšmingumu ir būtinybe nuosekliai sekti jo eigą, taip pat spaustų ne tik ant pagrindinės naujienos, bet pereitų per visą nuorodų labirintą – neštų klikus per papildomą ir šalutinę informaciją. Lietuviškoje internetinių svetainių rinkoje didžiausią grafinį lankstumą ir ligoninės priimamojo entuziazmą įvaldęs portalas 15min.lt. Titulinį vaizdą (vos atsidarius puslapį) gali užimti vien nuotrauka (nuotraukų koliažas) ir susijusių straipsnių sąrašas. Tokio susitelkimo į vieną įvykį kiti portalai nesiima, dažniau apsiriboja specialios rubrikos sukūrimu ir kelių tos pačios tematikos straipsnių iškėlimu į pagrindines pozicijas.

Su ligoninės priimamojo efektu susiję dar du žurnalistinio darbo aspektai – įdirbis ir nuomelžis. Tai, kad internetas gali viską iškentėti ne tik kokybine, bet ir kiekybine prasme, leidžia internetinių svetainių redakcijoms išsunkti einamas temas, nerizikuojant, kad dėl to bus išstumtos kitos žinios. Jeigu itin svarbus ir tikėtinai labai populiarus įvykis yra numatomas ir suplanuotas (pvz., Didžiosios Britanijos princo Viljamo vestuvės, Europos krepšinio čempionatas, prezidento rinkimai), tai galima kurstyti vartotojo susidomėjimą ir mėginti prisirišti prie savęs per parengiamąją informaciją – įvairios detalės ir smulkmenos apie laukiamą įvykį, planai, ketinimai, pažadai, pasiruošimai, kontekstiniai ir susiję įvykiai, etc. Kai įvykis nutinka, skaitytojų susidomėjimas pamažu ima slopti, tačiau šioje nuokalnėje dar galima išmelžti nemažą paspaudimų kiekį – vertinimai, komentarai, antraplaniai nutikimai ir veikėjai, požiūriai iš netikėtų kampų, tęsinys. Koncentracija į ligoninės priimamojo būseną net verčia manyti, kad naujienų portalai gyvena laukimo ir išsipildymo ciklais: temos įdirbis, įvykis, jo nuomelžis. Žinoma, taip schematiškai darbas nevyksta, nes dauguma svarbiausių įvykių išpuola netikėtai ir staiga, tačiau kas nors nepatingėjęs ir palyginęs pastarųjų dvejų metų didžiausių įvykių bangas ir skaitomumo dinamiką, veikiausiai aptiktų jų koreliacijas: portalų skaitomumo ūgtelėjimas dažniausiai būna susijęs su vienu ar dviem to laikotarpio įvykiais ir tai redakcijas dažnai skatina reikšmingiausiu darbu laikyti ligoninės priimamąjį.

Kai kas galėtų įžiūrėti ir kitokias ligoninės priimamojo sąsajas su lietuviška žiniasklaida: taškosi kraujai ir purvai, miršta žmonės, guli neuždengti lavonai, vyrauja chaosas, aidi spygsmai ir klyksmai... Bet tai – jau kita tema ir kitos metaforos.